Pasakoja Laura:
Kartu su vyru Mažvydu auginame šešetą vaikų. Dievas apdovanojo juos aštriu protu ir talentais įvairiose srityse. Vaikų neleidome į darželius, nes turėjome galimybę auginti juos namuose. Kai reikėjo išleisti vyriausiąją į mokyklą, pasirinkome montesori metodo mokyklą, ir tai buvo labai geras ir teisingas pasirinkimas. Vėliau ten mokėsi ir kiti vaikai. Vaikai išsiugdė savarankiškumą, atsakomybę, degė noru mokytis, žinojo, kad gali ir ką gali. Vienas vaikų dalyvavo matematikos olimpiadose ir kaskart užimdavo itin aukštas vietas. Tačiau Lietuvoje kol kas tėra tik pradinis montesori ugdymas. Pabaigus 4 klases teko vėl dairytis naujos mokyklos. Pasirinkome kitą privačią mokyklą, dirbančią pagal tradicinę švietimo sistemą, kurioje mūsų vaikai paskendo didžiulėse klasėse, beprasmėje konkurencijoje, tuščiuose reikalavimuose ir … Matematikas toliau skynė laurus olimpiadose, tačiau vis mažiau rodė noro mokytis matematiką. Ilgainiui noras mokytis visai pradingo, atsirado žodis „nuobodu“ ir elgesio problemos, mokykla tapo streso vieta. Vaikai išmoko mokytis tik tiek, kiek reikalaujama, ir taip, kaip reikalaujama. Išmoko vykdyti.
Problemoms tik gilėjant, ieškojome pagalbos pas mokyklos ir ne tik mokyklos psichologus. Visų išvada buvo viena: vaikai gabūs, bet jiems neįdomu, jiems trūksta iššūkių, trūksta galimybės mokytis savo tempu. Mokyklos psichologė stengėsi pagelbėti, tačiau mokytojų verdiktas buvo neatšaukiamas: prastas mokinys, visiškai negabus, o jei ir gabus, tai tinginys ir dar trukdantis pamokose. Supratome, kad jau dabar turime daryti sprendimą ir keisti mokyklą. .
Ir čia mes atradome ne tik naują mokyklą savo vaikams, bet ir metodą kuris tapo mūsų dar viena meile (šalia montesori). Užteko vieno susitikimo naujojoje mokykloje, ir vaikai padarė sprendimą, kad jie nori mokytis taip. Kitaip. Nežiūrint visų nepatogumų (atstumo, kelionių). Vienas vaikų jau nuo pat pirmosios akimirkos įnėrė į mokslus su didžiuliu džiaugsmu ir užsidegimu, vis sakydamas: niekada negalvojau, kad tas ar kitas gali būti taip įdomu. Kitam apsipratimas užtruko, reikėjo šiek tiek laiko vėl patikėti, kad gali būti įdomu, kad jis nėra nurašytas, kad jis gali atrasti save ir džiaugsmą mokytis iš naujo. Vaikų akys užsidegė, jie pajuto, kad čia jie mokosi sau ir gyvenimui, kad jie gali būti savimi, kad jie vertingi. Tai yra visai kita gyvenimo ir mokymosi kokybė.
Šiandien ta galimybe dalinamės su kitų šeimų vaikais. Mokykla, kurioje nuo pirmos dienos yra kuriamas santykis. Kurioje svarbus kiekvienas vaikas, nepaisant jo gabumų. Kurioje kiekvienas gali keliauti savo tempu. Tai – Mokykla „Atradimai“ – mokykla, kurioje gera, kurioje ateičiai užauga sparnai.